duk - Alytaus laisvųjų krikščionių bažnyčia

Direkt zum Seiteninhalt

Hauptmenü:

kontaktai

Kaip sužinoti, kad Dievas yra?

Žemėje nėra tokios tautos ar tokios genties, kurios žmones kokia nors forma netikėtų Dievu, dvasia ar būtybe, esančia aukščiau. Taip yra net labiaisiai izuluotose gentyse neturinčiose sąlyčio su kitomis kultūromis ir jau tikrai nepažįstančiose Evangelijos. Kodėl? Mes visi sugebame mintimis persikelti nuo nepaprastų regimųju kūrinių prie neregimojo Kūrejo. Niekas netiki, kad automobiliai, laikrodžiai arba kad ir paprasciausia saga ar sąvaržėlė atsirodo savaime. Todėl Paulius Naujajame Testamente rašo: “Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1,20). Iš kūrinijos mes tegalime patirti, kad Dievas yra, ir spręsti apie jo galybę, jo sumanymų gausą, bet ne apie jo esybę (pvz., meilę, gyvenimą, gailestingumą, gerumą). Tam duoda Biblija.

Argi tai meilės Dievas, jei jis leidžia, kad pasaulyje būtų tiek vargo ir kančių?

Iki nuopuolio nebuvo nei mirties, nei kančios, nei skausmo, nei kita ko, kas šiandien mus taip kamuoja. Dievas buvo viską padaręs, kad žmogus galėtu gyventi idealiomis sąlygomis. Žmogus pats nusprė eiti savo keliais, kurie jį nuvėde tolyn nuo Dievo. Mes negalime paaiškinti, kpdėl Dievas mums suteikė tokią veiksmų laisvę. Tačiau viena tvirta žinome: kas nutolsta nuo Dievo, patemnka į vargą. Ta karti patirtis pasitvirtina iki šios dienos. Kai kurie žmones linkę kaltę suversti Dievui. Tačiau mes neturime pamiršti, kad ne Dievas, bet pats žmogus yra taip nulėmęs. Jei naktį greitkelyje išjungsime savo mašinos šviesas ir dėl to įvyks avarija, argi mes kaltinsime automobilio gamintoją? Jis pasirūpino geru apšvietimu, o jei mes išjungėme – tai mūsų pačių bėda. „Dievas yra šviesa“ (1 Jn 1,5), ir jei mes nutolstame nuo Dievo į tamsybę, nekaltinkime Kūrejo, juk jis mus yra sukūręs gyventi jo artumoje. Dievas yra ir bus meilės Dievas, nes padarė neįsivaiydojumą dalyką: paaukojo savo paties Sūnų, kad išgelbetų mus iš nelaimės, dėl kurios patys buvome kalti. Jėzus sako apie save: Jn 15,13: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Argi yra didesnė meilė? Nieko didesnio žmonių labui neatlikta už tai, kas įvykdyta ant Golgotos kalno, kryžius yra Dievo meilės viršūnė.

Mes visi, tinkintys ir netikintys, priklausome šiai nuodėmingai kūrinijai, kurios didžiąją egzistencijos dalį sudaro kančia, pasireiškianti įvairiausiomis formomis. Mums sunku suvokti individualią kančią. Kodėl vienam puikiai sekasi, o kitą kankina vargas ir sunki liga? Pasak psalmininko, tikintis žmogus dažnai patiria net daugiau kančių negu bedieves.

„Nes aš pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie yra nedori. Skausmo kentėti   
nedorėliams nereikia, stiprus ir sveikas jų kūnas. Mirtingųjų triūsas jų nevargina; kaip kiti  žmonės jie nesikamuoja.“
(Ps 73, 3-5)

Tačiau jis teisingai įvertina asmeninį vargą, nelaikydamas jo bausme už savo paties nuodėmes. Jis nesiskundžia Dievu, atvirkščiai, dar stipriau jo įsitveria.

„Vis dėlto su tavimi visad būsiu; tu laikai mane už dešinės rankos. Tu vedi mane savo  mokymu ir galop priimsi mane į garbę... Nors mano trapus kūnas bei širdis ir silpnėja, bet  Dievas yra mano širdies uola ir mano dalis per amžius.“
(Ps 73, 23-24; 26)


Ar Dievas sukūrė blogį?

Jono pirmame laiške parašyta, kad „Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsybės.“ (1,5) Dievas yra tyras ir tobulas, (Mt 5,48)  ir angelai skelbia „Šventas, šventas, šventas yra Dievas Sebaotas.“ Jis yra „šviesos Tėvas“ (Jok 1,17), vadinasi, blogis negali kilti iš jo. Pasak Biblijos, blogis atsirado nupuolus šėtonui, kuris anksčiau buvo kerubas, šviesos angelas, tačiau įsigeidė prilygti Aukščiausiajam (Iz 14,14) Ezechielio pranašzstėje (28, 15-17) aprašytas jo išpuikimas ir nuopuolis:

„Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos, ligi buvo nustatyta tavo kaltė. Per savo plačiąją prekybą tu prisipildei smurto ir nusidėjai, todėl varau tave toli nuo Dievo kalno. Ir kerubas išskėstais ir sergančiais sparnais nuvarė tave nuo ugningujų akmenų. Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis … nubloškiau tave žemėn.“

Pirmoji žmonių pora, pasidavusi gundymui, pateko į nuodėmės vergiją. Taip blogis surado kelią į tuodu Dievo kūrinius. Greičiausiai tokiu būdu šėtono valdžiai ir pavyko įsiskverbti į šį pasaulį. „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ (Ef 6,12)


Ar Jėzus tikrai gyveno? Ar jis Dievo Sūnus?

Žinia apie Jėzaus atėjima į šį pasaulį yra viena iš nuostabiausių pranašysčių. ST smulkiai išpranašauta jo gimimo vieta Betliejus. (Mch 5,1 → Lk 2,4), jo kilmes linija (2 Sam 7,16 → Mt 1, 1-7), buvimas tuo pat metu Dievo (Ps 2,7; 2 Sam 7,14 → Hbr 1,5) ir Žmogaus Sūnumi (Dan 7,13 → Luk 21,27), jo veikla (Iz 42,7 → Jn 9), jo atsiuntimo priežastis (Iz 53, 4-5 → Mk 10,45), tai kaip jis bus išduotas už 30 sidabrinių (Zch 11,12 → Mt 26,15), jo kančia ir mirtis ant kryžiaus (Ps 22 → Lk 24, 26) bei jo prisikėlimas (Oz 6,2 → Lk 24, 46) Kadangi tarp paskiausios Senojo Testamento knygos ir naujojo Testamento laikų yra įspūdingas 400 metų tarpsnis, išsipildžiusios pranašystės apie Kristų, itin svarus argumentas atsakant į pateiktajį klausimą. Kad Jėzus tikrai gyveno, liudija ir nebibliniai šaltiniai, kaip antai romėnų istorikas Tacitas, imperatoriaus Adriano rūmų didžiūnas Svetonijus, Romos legatas Bitinijoje (Mažoji Azija) Plinijus Jaunesnysis ir kiti. Žymus žydų istorikas Juozapas Flavijus, gimęs 37 m. po Kr., rašo:

„Apie tą metą gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jei apskritai jį galima vadinti žmogumi. Juk jis padarė neįtikėtinų darbu ir mokė žmones, kurie džiaugsmingai priimadavo jo tiesą. Taip jis patraukė  daug žydų ir pagonių. Jis buvo Kristus. Ir nors Pilotas mūsų tautos kilmingųjų reikalavimiu nuteisė jį mirti ant kryžiaus, jo buvę sekėjai liko jam ištikimi. Nes trečiają dieną jis jiems pasirodė vėl gyvas, taip, kaip pranašai Dievo vardu buvo apie jį išpranašavę tą ir tūkstantį kitų nuostabiausių dalykų.“
       („Judėjų senovė“ , XVIII. 3.3)

Dievas pats patvirtina, kad Jėzus, jo Sūnus (per krikštą, Mt 3,17; per Jėzaus atsimainymą ant kalno, Mk 9,7 ), o jam gimus angelai paskelbia, kad gimė Aukščiausiojo Sūnus (Lk 1,32). Viešpats Jėzus, kvočiamas teismo tarybos, aukščiausiosios Izraelio valdymo ir teisingumo instancijos (ją sudarė aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai), ir vyriausiojo kunigo Kajafo ,(Mt 26, 63-64; Mk 14, 61-62; Lk 22,70) pasisako esąs Dievo Sūnus. Tą patį liudija ir daugybė kitų Biblijos žmonių:

– Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16)
– Jonas: „Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus„(1 Jn 4,15)
– Paulius: „ Aš gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų“ (Gal 2,20)
– Morta iš Betanijos: „Aš tikiu, kad tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11,27)
– Natanaelis: „Rabi, tu Dievo Sūnus.“ (Jn 1,49)
– Romėnų šimtininkas nukryžiuojant Jėzų: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“ (Mt 27, 54)
– Etiopijos iždo valdytojas: „Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.“ (Apd  8,37)

Velnias irgi žino, kad Kristus -  Dievo Sūnus (Mt 14, 53-65) Dievo Sūnumi jį pripažįsta ir demonai (Mt 16,16).

Fariziejai ir aukštieji kunigai (Mk 14, 53-65)  bei įaudrinta minia (Jn 19,7) labiausiai įtūžo dėl to, kad Jėzus - Dievo Sūnus. Iki šiol žydams ir musulmonams tai kaip krislas akyje. Bet jei jis būtų buvęs tik „brolis“  (Schalom Ben Chorin) „sūnus tarp sūnų“ (Heinz Zahrnt), geras žmogus arba socialinis reformatorius, - negalėtų būti mūsų Gelbėtojas ir Išganytojas. Jis yra Gelbėtojas ir Išganytojas tik dėl to, kad jis iš tikrųjų gyvojo Dievo Sūnus. (Mt 16,16).

Kaip įsitinkiti Biblijos tikrumu?

Ne diskutuojant, o tik patikrinant eksperimentu galima įsitinkinti, įvyks ar neįvyks, esant tam tikroms sąlygoms, matematiškai suformuluotas fizikinis procesas arba aprašyta cheminė reakcija. Priešingai nei visų kitų ideologijų bei religijų raštai, Biblija pati nurodo metodus, kaip eksperimentais patikrinti jos tiesas. Tie, kas klausinėja ne tik šiaip sau filosofuodami, bet iš tikrųjų trokšdami įsitinkinti, kvečiami atlikti eksperimentą, kurio sėkmę garantuoja pats Dievas

„Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum klestės ir visur tau seksis.“ (Joz 1,8)

Siūlomas eksperimentas susideda iš trijų etapų:

1.Pažintis su eksperimento aprašymu. Pirmiausia reikia nuodugniai skaityti Bibliją, kad gerai žinotum jos turinį.

2. Eksperimento eiga. Antruoju žingsniu visus sužinotus pamokymus reikia įgyvendinti.

3. Eksperimento duomenų patikrinimas. Kiekvienas žmogus nori sėkmės santuokoje ir šeimoje, darbe ir laisvalaikiu. Tai akivaizdžiai liudija mirgantys spaudos puslapiuose klausimai įvairiausiems patarėjams ir konsultantams. Tačiau joks šeimos psichologas, joks pramonės vadybininkas, joks politinis patarėjas negali pasiūlyti absoliučios sėkmės recepto. Tik Biblija tiems, kas vykdys jos nurodytas sąlygas, žada pasisekimą ir išmintingą elgseną.

Atliekantys tokį eksperimentą visada sulaukia teigiamų rezultatų. Juk šiou atveju nebūna nei nuostolio, nei rizikos... vadinasi, jokio prarasto indėlio, kaip lošiant loterijoje, ar digusių paskolos palūkanų. Kas pasiryžta gyventi pagal Bibliją, turi reikalą su Dievu, ir todėl jo laukia stambus laimikis. (Kitos bandymų galimybės aprašytos priede „Pagrindinės Bibiblijos tėzes“ I.2. Apie Bibiblijos teisingumą.)

Kodėl gyvename žemėje?

Gyvename ne todėl, kad esame evoliucijos proceso padariniai, o todėl, kad tokia buvo Dievo valia - sukurti žmones. Kalbėdama apie Žmogaus sukūrimą, Biblija niekur nenurodo tokių priežasčių: girdi, Dievas buvęs vienišas; kūryba Dievui teikusi džiaugsmą; Dievas norėjęs turėti pašnekovą arba... Dievas norėjo sukurti būtybę, kad ją mylėtų. Pradžios knygoje 1 eil. 26-27 apsakomas Dievos noras sukurti žmogų pagal ir to noro įvykdimas: Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą … Ir Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveiksla; pagal savo paveikslą sukūrė jį, kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ Tai reiškia. Mūsų norėjo, mes lauktos būtybės. Vadinasi, mes nesame nei „kosminiai dykūnai“  (F. Nietzsche), nei „visatos pakraščio čigonai“ (Ž. Monod), nei kokie nors iškilėliai iš gyvūnų pasaulio. Mes esame tiesoginis Dievo kūrybinio akto rezultatas. Toliau Biblija rašo, kad Dievas mus pamilo: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliaujau tau reikštis ištikima meile.“ (Jer 31,3) Arba: „Dievas taip pamilo pasauliį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenima.“ (Jn 3,16) Ši eilutė mums liudija, kad esame skirti amžinajam gyvenimui.   

Kokia gyvenimo prasmė?

Mes, žmones, esame vienintelės žemės būtybes, klausančios apie prasmė.  Mus jaudina trys pagrindiniai klausimai: Iš kur aš atsiradau? Kam gyvenu? Kur nueisiu? Apie tai mes mąstė daugelis. Filosofas Hansas Lenkas iš Karlsrūhės pabrėždamas, kad iš jo mokslo sferos nėra ko tikėtis atsakymo, rašo: „Filosofija retai tepasiūlo talpius galutinius sprendimus; tai ne duomenū ir rezultatų, bet problemų mokslas. Vadinasi, filosofijai daug svarbiau atverti naują problemų perspektyva, nei surasti dalinį tradicinio, iš kartos į kartą perduodama, klausimo sprendimą.“. Pasak poeto Hermanno Hesse' s, „gyvenimas beprasmis, žiaurus, kvailas, ir vis dėlto puikus – jis  nesišaipo iš žmogaus, bet žmogus jam rūpi nekiek daugiau už slieką. “ Prancūzų rašytoja egzistencialistė ir ateistė Simonone de Beauvoir klaidžioja beprasmybėje: „Kokią prasmę turi gyvenimas, jei jis radikaliai sunaikinamas, paverčiamas nieku? Kam gi jis buvo? Galiausiai viskas beprasmiška: gyvenimo grožis, žmonių poelgiai, viskas. Gyvenimas absurdiškas.“ Į klausimą, kokia gyvenimo prasmė, mums negali atsakyti ir tokie mokslai kaip psychologija, biologija, medecina, nes klausimai apie prasmę neįeina į jų kompetencijos sritį.

Štai kaip kai kurie žmonės mato savo gyvenimo prasmę:

– Nori daryti gera. Daugelis puoselėja šią humanistinę idėją, kuri būdinga ne tik krikščionybei. Nors krikščionims ir liepta daryti gera (Gal 6,10 ; 2 Tes 3, 13), tačiau kas daro gerus darbus, savaime dar netempa krikščioniu;
– tampa įžmybėmis. Sportininkai siekia čempionų titulų ir aukso medalių. Menininkai ieško pripažinimo šio pasaulio scenose;
– nori išlikti nemarūs. Vieni tikisi toliau gyventi savo vaikuose ar visuomenėje (pvz., jei jų vardu pavadinami fondai). Kiti trokšta įsiamžinti savo eilėraščiais, memuarais ar dienoraščiais.

Niekada nepamirškime: visa žemiškoji šlovė – laikina. Po mirties mums nieko iš jos nebeliks, nes ten, kur nueisime, „niekad daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“ (Mok 9,6)

Kadangi mūsų gyvenimas – Dievo kūrinys, jis tik tuomet gali būti prasmingas, jei leidžiamas su Dievu ir jam vadovaujant. Žmogaus širdis – net jeigu jai būtų skirta viso pasaulio laimė – neradusi Dievo, bus nerami, tuščia ir lūkestinga. Todėl į klausimą, kas suteikia mūsų būčiai prasmę, irgi atsako Dievas. Atsakymas susideda iš triju punktų:

1. Dievas skyrė mūsų gyvenimui tikslą: kad mes įtikėtume. Be išganingo tikėjimo Viešpačiu Jėyumi Kristumi mes pražūsime. Ne veltui Paulius Filipų kalėjimo viršininkui sakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“ (Apd 16,31) Tai reiškia Dievo norą: kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,4)Kadangi išganymas yra pats svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime, Jėzus ir paralyžiuotajam pirmiausia taria: „Tavo nuodėmės atleistos“ (Mt 9,2) Sielos gelbėjimas, Dievo požiūriu, yra svarbesnis už kūno gydymą.

2. Kadangi esame išgelbėti, turime tarnauti Dievui: „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu...“ (Ps100,2). Mes, Jėzaus sekėjai, privalome gyventi taip, ad ir kitus darytume jo mokiniais (Mt 28,19)

3. „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Mt 22,39). Šiuoįsakymu Dievas mus įpareigoja mylėti ne tik gyvenančius toli, Pietų Afrikoje ar Čilėje, bet pirmiausia tuos, kurie mums tiesiogiai patikėti: savo sutuoktinį, savo vaikus, tėvus, kaimynus, bendradarbius. Biblija numano, kad save pačius mes mylime, tačiau turime apgaubti meile ir savo artimuosius.

Tai, ką mes, kaip tikintieji, nuveikėme ką tik aptartais dviem aspektais, Biblija įvardija kaip mūsų gyvenimo vaisių. Atvirkščiai negu visos netvarios sėkmės, šis vaisius išlieka (Jn 15,16). Dievas ieško jo mūsų gyvenimo pabaigoje ir klausia mūsų, kaip panaudojome mums patikėtas vertybes (gyvenimą, laiką, pinigus, gabumus; Lk 19, 11-27) Ir tuomet amžinybės prasmę įgauna net ir taurė šalto vandens, kurią buvome padavę Jėzaus vardu (Mt 10, 42).        

Tikėti juk nereiškia „žinoti“; kodėl tad jūs pateikiate tikėjima kaip visiškai neabejotiną dalyką?

Daugelį mąstytojų domino tikėjimo klausimas. Jie yra išsakę labai skirtingų nuomonių, tačiau tai nebuvo neutralaus mąstymo rezultatas, o tik jų asmeninis požiūris.

Kritiški požiūriai. Ateistas Theo Loebsackas laikosi tokios pozicijos „Tikėjimas gina išankstinius įsitikinimus ir atmeta mokslo išvadas, jei jos prieštarauja tiems įsitikinimams. Vadinasi, tikėjimas tampa mirtinu mokslo priešu.“ Panašiai kritiškai rašo ir Kantas „Aš turėjau atsisakyti žinojimo, kad surasčiau vietą tikėjimui“. Šia savo nebibline pažiūra jis atvėrė kelią įvairioms filosofinėms mokykloms kurios buvo visiškai priešingos tikėjimui. Radikaliausia kritikinio proto išraiška atsispindi šūkyje, kuris puikuojasi ant vienos neseniai atidarytos mokyklos sienos Noiso mieste (vakarinė Vokietijos dalis, šalia Reino upės) „Nepasitikėk niekuo, kas turi savo Dievą danguje“.
Pozityvūs požiuriai. Visų laikų iškiliausias fizikas Isaakas Newtonas yra pasakęs: „Kas mąsto tik pusiau tas netiki Dievą, kas giliai mąsto, turi jį tikėti.“ Tuo įsitikinęs ir žymusis matematikas Blaise Pascalis (1623 – 1662) „Kaip visa kalba apie Dievą jį pažįstantiems ir atveria Dievą jį mylintiems, taip visa slepia Dievą nuo tų, kurie jo neieško ir nepažįsta“ .

Abu čia priešstatyti požiūriai aiškiai rodo, kad tikėjimas nėra tamsuoliškumo padarinys. Tikėjimas priklauso vien nuo asmėninės pažiūros. Ši keičiasi ne filosofinių refleksijų įtakoje, bet tik priartėjus prie Jėzaus Kristaus. Biblija tą priartėjimą vadina atsivertimu. Neatsivertusiam žmogui tikėjimo klausimai yra kvailystė (1 Kor 1,18), jis negali jų suprasti (1 Kor 2,14). Tačiau tas, kuris gyvena Kristuje, bus įvestas į tiesos pilnatvę (Jn 16,13), jo tikėjimo pamatas tvirtas (1 Kor 3,11), ir jam tikėjimas – visiškai neabejotinas dalykas.

„Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ (Hbr 11,1)

 
Copyright 2016. All rights reserved.
Zurück zum Seiteninhalt | Zurück zum Hauptmenü